Virš pasėlių skraidantis robotas geba atpažinti skirtingas augalų spalvų variacijas ir taip identifikuoti piktžoles. Užfiksavęs tokio kenkėjiško augalo koordinates, savo duomenis robotas siunčia antžeminei transporto priemonei, kuri herbicidais nupurškia tankiausiai piktžolėmis apaugusius plotus. Taip sumažinamas poreikis apsaugos priemonėmis purkšti visą lauką.
Tai ASETA komandos projektas, kuriam vadovauja Danijos Aalborgo Universiteto profesorius Anders‘as La Cour-Harbo. Projekto tikslas – sumažinti herbicidų naudojimą, naudojant juos tik tuose plotuose, kur jie labiausiai reikalingi.
Projekte naudojama bepilotė skraidymo priemonė, su pritvirtinta kamera „šukuojanti“ pasėlių laukus. Kamera nustatyta taip, kad atpažintų skirtingą spalvų spektrą, kurį atspindi įvairūs augalai, taip aptinkamos piktžolės – pavyzdžiui, usnis išsiskiria iš aplinkos, nes jos lapai geriau absorbuoja geltoną šviesą nei šalia augančių burokų daigai. Gautoji informacija siunčiama į kompiuterį, kuriame atnaujinami piktžolių išsidėstymo žemėlapiai.
Tada sistema identifikuoja vietas, kuriose daugiausiai piktžolių ir pasiunčia antžeminį transportą akylesniam patikrinimui arba galimam nupurškimui. Visa tai veikia automatiškai – vieninteliai žmogiškieji veiksmai reikalingi tik tam, kad būtų apibrėžtas tikrinamos žemės plotas. Ši robotinė sistema šiuo metu testuojama Danijoje.
La Cour-Harbo ir jo kolegos planuoja pridėti daugiau sensorių savo skraidyklei, kurie leis sistemai ne tik tiksliau nustatyti piktžolių buvimo vietą, bet taip pat leis kurti žemėlapius, kuriose bus matomas dirvoje esančių naudingųjų medžiagų kiekis, augalų augimo raida, bei kenkėjų (graužikų ir vabzdžių) paplitimas.
Viena opiausių sistemos problemų ta, jog ūkininkams nepratusiems prie panašių technologijų, ji gali būti gan sunkiai valdoma. Ateities versijos gali būti supaprastintos arba sistemos valdymo dizainas pakeistas į patogesnį vartotojui.
„Manau, nieko keisto, jog technika sparčiai juda link autonominių transporto priemonių plėtros“,- teigia Kalifornijos Universiteto profesorius Ken‘as Giles‘as, kuris šiuo metu kuria žmogaus nekontroliuojamą purškimui skirtą sraigtasparnį. Tačiau, jo teigimu, bandymas purškimo sistemas įmontuoti į bepiločius skraidančius robotas sukelia savų keblumų. „Visų pirma, tai 20 litrų skraidančių pesticidų, kurių niekas nepilotuoja. Kita vertus, tai labai efektyvi technika.“