Skraidantys robotai sugebės autonomiškai nusileisti ant judančių transporto priemonių (Video)

Kasdien intensyvesnis robotų technikos kūrimo progresas, nuolatinis tobulėjimas irneįtikėtinai inovatyvūs sprendimai sukuria neribotų galimybių erdvę, kurioje vykstantys novatoriški procesai stebina technologijų pažanga. Viena iš pažanga stebinančių sričių – oro transportas. Robotų industrijoje daug dėmesio skiriama nepilotuojamoms aviacijos transporto priemonėms (angl. unmanned aircraft vehicles), stengiantis padidinti jų galingumą, galimybę ilgiau išlikti ore ir pan.

Autonominių aviacijos mechanizmų ištvermė ore yra ribojama jų baterijų svorio bei dydžio, todėl, siekdami išspręsti šią problemą, robotų srityje dirbantys mokslininkai pasiūlė sprendimą – „oro robotą“ sujungti su „žemės robotu“, turinčiu įmontuotą nusileidimo platformą, t.y. nepilotuojamą aviacijos transporto priemonę prijungti prie sausumos transporto priemonės, kuri suteiktų oro robotui atokvėpio vietą.

Anot kūrėjų, aviacijos roboto „sukabinimas“ su nepilotuojama sausumos transporto priemone (angl. unmanned ground vehicle) būtų naudingas ne vienu aspektu. Žemės robotas galėtų gabenti oro robotą į karines misijas ir būti patikima pasikrovimo vieta, taip pat robotų komanda taptų naudinga pernešant krovinius – sausumos robotas gabentų juos iki tam tikro taško, o oro transporto priemonė juos transportuoti ten, kur sausumos robotas negali pravažiuoti… Vis dėlto autonominis dviejų robotų sistemų sujungimas yra didelis iššūkis net ir patyrusiems mokslininkams.

Tačiau iššūkį priėmė mokslininkai iš vieno Kanadoje esančio universiteto (WAVE Lab at Canada’s University of Waterloo), ir pasitelkę Aeryon Scout nepilotuojamą oro robotą bei Skid-Steer savarankišką sausumos robotą sukūrė šių dviejų mechanizmų suderinimo strategiją. Atsižvelgdami į iš anksto nustatytas koordinates robotai komunikuoja ir pozicijas derina naudodami decentralizuotą valdymo kontrolerį. Po to, kai koordinatės yra suderintos, ši valdymo sistema analizuoja bei reguliuoja kiekvieno roboto kelią, ypač kylant įvairiems nesklandumams, tokiems kaip stiprus vėjas, bevielio ryšio trikdžiai ir t.t.

Nepaisant to, kad pirmieji bandymai (skeptikų nuomone nufilmuotas robotų darbas „poroje“ turėtų būti tikslingesnis) galėtų būti pozityvesni, akivaizdu, kad naujas valdymo metodas, suporuojant savarankišką oro bei sausumos transporto priemonę yra daug žadantis. Modernus robotų „suporavimo“ metodas išspręstų robotų silpimo ore problemą ir padidintų jų ištvermę įvairiose misijose. Patobulinus šių dviejų mechanizmų darbą būtų pasiekti unikalūs rezultatai robotų technikos srityje, turintys naudos kitose pramonės bei pagalbos teikimo srityse.