Nei vienas žmogus nenorėtų numirti būdamas visiškai vienas. Tačiau tūkstančiai žmonių ligoninėse ir slaugos namuose palieka pasaulį be artimųjų priežiūros ir palaikymo. Todėl Rod Ailendo dizaino mokyklos studentas Dan Chen nusprendė visiems pademonstruoti kaip elgtųsi robotas būdamas šalia žmogaus, gulinčio mirties patale.

Norėdamas kuo vaizdingiau perteikti savo mintį, Chen’as sukūrė meninę instaliaciją kartu su scenarijumi.

Pusiau tuščias kambarys, primenantis ligoninės palatą: vaistai, lašelinės, blanki balta spalva. Viduryje stovi lova. Tai vieta, kurioje žmogus numirs. Šalia – robotas, kuris panašus į įprastą medicininį prietaisą, turintį mechaninę ranką ir įrangą, kurios dėka robotas gali kalbėti. Tai paskutinis žmogaus „draugas“.

Ligonis su gydytoju įeina į kambarį. Atsigula į lovą. Gydytojas įjungia prietaisą. Po to išeina. Palietus ranka, robotas įsijungia. Ekrane pasirodo užrašas: „Gyvybės ženklų paieška“. Žmogus lieka vienas akis į akį su „besiartinančia“ mirtimi. Robotas rūpestingai glosto jo ranką ir kalba:

„Sveiki (vardas)! Aš esu čia, kad padėčiau kartu praleisti paskutines jūsų gyvenimo akimirkas šiame pasaulyje. Apgailestauju, kad jūsų šeima ir draugai šią akimirką negali būti kartu su jumis. Tačiau nebijokite. Aš esu šalia, kad jus (vardas) nuraminčiau. Jūs ne vienas, jūs su manimi. Jūsų šeima ir draugai jus labai myli, ir visada jus prisimins, kai jūs išeisite…“

Žmogus neberodo jokių gyvybės ženklų. Užfiksuojamas mirties laikas. Instaliacija baigta. Baisu? Kurgi ne! Pasak Chen’o, sukurti šį negailestingą spektaklį, jį paskatino robotas-slaugas Paro. Tai terapinis robotas, pagerinantis pacientų būklę. Jis padeda pagyvenusio amžiaus žmonėms ir ligoniams nepulti į depresiją.

Tačiau Chen’o sukurta instaliacija – protestas prieš robotus. Chen’as pademonstravo kraštutinumus, kurių gali imtis mokslininkai ir tyrinėtojai, norėdami žmones pakeisti robotais. Juk gyvenime yra labai nedaug tikrų intymių momentų, kur paprasčiausiai reikia žmogaus šilumos. Gimimas ir mirtis – vieni iš jų. Artimųjų ir draugų rūpestis ir meilė – paskutinis džiaugsmas, kurį gali patirti mirštantysis. Ar tikrai kas nors iš jūsų norėtų numirti šalia roboto? Greičiausiai atsakymas būtų vienareikšmiškas – Ne.

Norint geriau suprasti gyvenimą, reikia prisiminti apie mirtį. Ji baisi, bet neišvengiama. Mirštantieji mus moko paprasčiausio dalyko – gyventi. Gyventi teisingai ir garbingai. Kad ir kokie tobuli bebūtų robotai, palydėti žmogų į jo paskutinę kelionę turi tik žmogus.