Du robotai, Rozi ir Džeimsas, kepa blynus. Tai sunki užduotis, reikalaujanti koordinacijos, planavimo ir švelnaus prisilietimo mentele. Veiksmui įpusėjus Rozi stumteli mentelę po pusiau iškeptu paplotėliu, pakelia blyną nuo kaitros ir atsargiai jį apverčia. Minioje pasipila aplodismentai.

Rozi ir Džeimsas, skirtingai nei gali pasirodyti, dar nėra visiškai „profesionalūs“ virėjai. Kad ir kiek robotai yra pažengę, kad ir kokie jie yra lankstūs, bet jie juda su pertrūkiais ir jų sudėtinga elgsena yra kruopščiai sukurtos programinės įrangos instrukcijų rezultatas. Pavyzdžiui, duokite Rozi ir Džeimsui kitą receptą ir jų pasirodymas nukentės.

Tai ilgaamžė robotų problema, bet galbūt kažkas ką tik rado sprendimą. Robotų kūrėjai tradiciškai ilgą laiką įkalbinėja automatiką atlikti aukštos specializacijos užduotis, kaip pavyzdžiui blynelių kepimą. Bet dabar jie atsigręžia į minią ieškodami pagalbos suteikiant robotams bendresnių įgūdžių. Leisdami žmonėms valdyti tikrus arba imituojamus robotus internetu bandomuosiuose eksperimentuose, jie tikisi atkurti greitą ir lankstų elgesį, kuris žmonėms gaunasi be pastangų. „Minios panaudojimas yra labai perspektyvus kelias, norint priversti robotus daryti žmonėms naudingus dalykus“, – sako Brown universiteto Providense, Rodo saloje robotų tyrėjas Chad Jenkins.

Idėjai įkvėpė sėkmė kitose dirbtinio intelekto srityse. Pavyzdžiui, vertimo sistemos internete yra tobulinamos poromis lyginant vertimus su žmonių išverstais dokumentais. Lygindama vertimus su originalais programinė įranga sužino, kaip versti žodžius ir jų junginius tarp skirtingų kalbų.

„Panašus požiūris gali privesti prie geresnio žmogaus ir roboto bendravimo“, – sako Worcester politechnikos institute, Masačiusetse dirbanti Sonia Chernova. Norėdama surinkti informaciją apie komandinį darbą, socialinę sąveiką ir bendravimą, ji su kolegomis sukūrė „Mars Escape“, žaidimą internete, kuriame du žmonės valdo po įsikūnijimą, vienas žmogų ir kitas robotą, ir dirba kartu, kad išgelbėtų objektus iš pasmerktos „Martian“ tyrimų laboratorijos. Kai „Mars Escape“ praėjusiais metais atsidūrė internete, Chernova įrašė pokalbius ir veiksmus iš daugiau nei 550 žaidimo sesijų.

Tyrėjai pirmiausiai turėjo ištrinti neįprastus įrašus, kai, pavyzdžiui, pokalbio metu žaidėjai apsikeitė keiksmais, o ne dirbo kartu. Tada jie ieškojo bendros duomenų struktūros, tokios kaip metodai, kuriuos dažniausiai naudojo žaidėjai išgelbėti objektams, ir frazės, kuriomis jie keitėsi tą darydami. Programinė įranga stebėdama, kaip žmonės sprendžia užduotis žaidime, sužinojo, kaip dirbti su žmogumi. Šios technikos naudojimą taip pat galima rasti žaidimų pramonėje (žr. „Sukurk geresnį piktadarį“).

Realus bandymas įvyko praėjusį sausį, kai Chernova su kolegomis paleido „Martian lab“ realiąją versiją Bostono mokslo muziejuje. Lankytojai buvo suporuoti su programinės įrangos, paremtos „Mars Escape“ duomenimis, valdomu robotu. „Rezultatai buvo drąsinantys“, – sakė Chernova su kolegomis pranešime, pasirodžiusiame kitą savaitę tarptautiniame robotų ir žmonių interaktyvaus bendravimo simpoziume Atlantoje, Džordžijoje. Šešiolika iš 18 lankytojų dirbo su robotu siekdami užbaigti žaidimą ir dauguma sakė, kad robotas veikė racionaliai ir prisidėjo prie jų sėkmės.

Jenkins patyrė panašią sėkmę principinio išbandymo eksperimente. Praėjusiais metais jis prijungė robotą su ratukais prie interneto tinklo ir pakvietė žmones pervesti jį per paprastą labirintą. Daugiau nei 270 žmonių priėmė iššūkį. Jis panaudojo jų sukurtus duomenis, kad suformuotų valdymo algoritmą, leidžiantį robotui pereiti iki tol nematytą labirintą.

Jo kiti eksperimentai yra dar ambicingesni. Jo laboratorija turi meistrišką struktūrą PR2 – tos pačios robotų klasės kaip Džeimsas – kurią planuoja padaryti prieinamą internetu. Robotas bus patalpintas virtuvėje ir naudotojai bus kviečiami padėti jam įvykdyti paprastas užduotis, kaip pavyzdžiui atnešti daiktus iš spintelių. Kaip sako Jenkins, jų sukurti duomenys gali padėti sukurti geresnius namų robotus. Internetinė sąsaja bus pristatyta tyrėjams šį rugpjūtį ir turėtų tapti prieinama viešumoje metų pabaigoje.

Pirminiai eksperimentai pažymėjo ir kai kurias galimas problemas. Pavyzdžiui, realaus „Mars Escape“ žaidėjai skundėsi, kad robotas turi prastus bendravimo įgūdžius. Taip galėjo įvykti dėl to, kad tikras robotas dažnai susidūrė su skirtingu elgesiu nei jo virtuali versija. Pavyzdžiui, kai kurie lankytojai duodavo komandas pajudėti tam tikru atstumu. Internetiniame žaidime tokių instrukcijų nebuvo davęs nė vienas žaidėjas, taigi robotas neturėjo atitinkamų duomenų, kuriuos galėtų pateikti.

„Jei tokias problemas galima išspręsti, technika turi potencialą“, – sako Jenkins. Daugelis tyrėjų susitelkia ties vietinėmis užduotimis, bet žmonės išoriniame pasaulyje gali pirmenybę teikti kitiems panaudojimo tikslams, kai jiems leidžiama valdyti robotą. Jis nubrėžia analogiją su internetu ankstyvosiomis dienomis: tyrėjai sukūrė keitimosi duomenimis sistemą ir nenumatė „Wikipedia“ ir socialinių tinklų pasirodymo. Norėdami sužinoti, kokie gali būti tie kiti panaudojimo tikslai, Jenkins sako, kad turėsime palaukti: „Jei turėčiau gerą nuovokumą dėl kitų puikių pritaikymo variantų, aš juos jau diegčiau“.

Sukurk geresnį piktadarį

Jeff Orkin ateities vizijoje žaidėjai, besikaudami zombių pilnoje aplinkoje ir juos šaudydami, padėtų sukurti turtingesnius virtualius veikėjus. Prieš persikeldamas į Masačiusetso technologijos institutą Orkin dirbo žaidimų pramonėje. Jo sistema sukuria dirbtinius veikėjus stebėdama, kaip žaidžia žmonės.

Sistema įrašinėja pokalbius ir veiksmus žaidimuose, kurie yra paaiškinti, taigi programinė įranga žino kas vyksta, kurioje žaidimo vietoje. Virtualūs veikėjai kituose žaidimuose gali įsijungti į nurodytus duomenis ir imituoti į žmogaus panašų elgesį. Mirsite nuo sarkastiško fechtuotojo ar gražbyliaujančios piktos dvasios? Kitą kartą dėl to galite kaltinti Orkin.

Parengta pagal Crowdsourced online learning gives robots human skills