Robotų flotilė rūpinsis tiltų saugumu

Privataus universiteto Bostone (Tufts University) profesoriai siekia sukurti robotus, galinčius autonomiškai prižiūrėti tiltų būklę.Įtrūkimai, plyšiai, rūdys… Visa tai kelia tiesioginę grėsmę žmonių saugumui, o rankinis tilto sijų bei jungiamų detalų priežiūros būdas yra sudėtingas ir ilgas procesas. Atsižvelgdami į tai, mokslininkai kuria sistemą, kurią sudaro vibraciniai sensoriai ir robotai–sraigtasparniai, gebantys prižiūrėti tiltus bei laiku pranešti apie gręsianti pavojų.

Struktūrinė tiltų „sveikatos“ priežiūra, pasitelkiant robotus, ilgą laiką buvo vienas iš profesoriaus Babak Moaveni darbo tikslų – dar 2009 metais, siekdamas surinkti tyrimui būtinus duomenis, kartu su savo studentais, B. Moaveni prie Dowling Hall pėsčiųjų tilto pritvirtino dešimt komplektų akselerometrų (prietaisai, matuojantys pagreitį) ir terminių sensorių. Optiniai jutikliai surinkę penkių minučių informaciją kas valandą ją perdavė į serverį. Analizuojant užfiksuotus vibracijos duomenis Babak Moaveni su grupe gebėjo nustatyti galimus tilto būklės pokyčius ir atrasti problemos židinį. Dabar profesorius, bendradarbiaudamas su asistuojančiu elektros ir kompiuteriu inžinerijos ekspertu Usman Khan, stengiasi patobulinti sukurtą sistemą, siekdamas pritaikyti sistemingą bevielio ryšio naudojimo metodą.

Sensorių baterijos išsekimas yra viena esminių bevielio ryšio panaudojimo problemų, su kuria susidūrė profesoriai norėdami patobulinti inovatyvią struktūrinės tiltų būklės prižiūrėjimo sistemą. U. Khan pasiūlytas sprendimo būdas – oro robotas, galintys atsisiųsti informaciją iš ant tilto įmontuotų sensorių. Užuot siunčiant informaciją į centrinį serverį sensoriai ją tik saugotų, o nedidelė grupė aviacinių robotų galėtų atsisiųsti surinktus duomenis, naudodami radijo dažnio atpažinimo metodą. Tada oro robotai grįžtų į „pasikrovimo bazę“, kur informaciją perduotų serveriui.

Autonominiai oro robotai gebėtų ne tik transportuoti informaciją, bet ir tikslingai reaguoti į gautus duomenis, pvz., esant didelei rizikos tikimybei iškart apie tai perspėti inžinierius. Be to, robotai–sraigtasparniai taip pat galėtų fotografuoti tam tikrą pavojaus zoną, jei surinkta tilto vibracijos informacija nebūtų objektyvi, arba perprogramuoti sensorius, keičiant jų „darbo laiką“, t.y. nustatyti, jog duomenis būtų renkami ne kas valandą, kaip įprastai, o pavyzdžiui, piko metu.

Nepaisant to, jog robotų flotilės potencialas tinkamai prižiūrėti tiltų saugumą yra daug žadantis – tai vis dar inovatyvių sprendimų reikalaujanti sritis. Tikslingas duomenų sistemos perdavimas, navigacinės sistemos pritaikymas… Tik keli aspektai šios, optinių jutiklių ir oro robotų, komandos tobulinime.