Gyvatės paprastai keliauja lankstydamos savo kūnus panašiais į S formą raštais. Tačiau sėlindamos prie grobio, gyvatės geba judėti ir tiesia linija, sutraukdamos ir atpalaiduodamos savo kūną. Ši reptiliška eisena lėta, užtat tyli ir sunkiai pastebima – puikus būdas pagriebti nieko neįtariantį graužiką.

Robotikos ekspertai jau nuo seno žino, kad ši „begalūninė judėsena“ yra labai paranki robotams, keliaujant nelygia teritorija ar ankštose erdvėse. Tačiau kaip ir gyvatės, tokie reptiliškos eisenos robotai yra lėti. Jie taip pat susiduria su sukibimo problema, keliaujant nuožulniu paviršiumi.

Marylando Universiteto Mechaninė inžinerijos doktorantūros studentas Džeimsas Hopkinsas bando išspręsti šias „gyvatiško“ roboto lėtumo problemas. Norėdamas padidinti greitį, jis nusprendė padaryti roboto „R2G2“ labiau išraiškingą.

„Dabartinis mūsų R2G2 modelis geba išvystyti maksimalų vienos mylios per valandą greitį, kuris artimas žmogaus ėjimo greičiui,“ – teigė Hopkinsas. „Mūsų tikslas yra sukurti eiseną ir mechaninę konstrukciją, kuri leistų išvysti didelį begalūninės judėsenos greitį, kurį būtų galima pritaikyti paieškos ir gelbėjimo darbuose.“

„Kiek žinome, šiuo metu tai pat greičiausias galūnių neturintis robotas, savo klasėje,“ – teigė Hopkinso fakulteto patarėjas, profesorius S.K. Gupta.

R2G2 gali būti ir greitesnis. „Su šiuo dizainu, greitis yra tiesiogiai proporcingas roboto ilgiui. Taigi padvigubindami ilgį, nesunkiai turėtumėme pasiekti dviejų mylių per valandą greitį,“ – teigė Gupta. Kad pasiektų dar didesnį greitį, R2G2 taip pat prireiks ir didesnio variklių pajėgumo.

R2G2 geba judėti per vietas, kurios yra problemiškos kitų tipų robotams. Jis gali šliaužti vamzdžiais, keliauti sudėtingais paviršiais, pavyzdžiui, žole arba žvyru. Taip pat jis geba kopti į šlaitus ir siaurus nuolydžius.

Hopkinsas panaudojo aktyvius trinties padus, įtaisytus prie roboto galvos ir uodegos, kad padidintų roboto sukibimą. Tyrėjas taip atrado, kad skirtingiems paviršiams reikalingi skirtingi padai. Spygliuoti padai – žolei, guminiai – kilimams.

Gupta ir Hopkinsas panaudojo 3D spausdinimo technologiją, kurdami naujus mechanizmus, kuriuos nesunkai galima pritaisyti prie R2G2 kūno. Tai leidžia komandai kurti geometriškai sudėtingas roboto dalis ir nesunkiai jas primontuoti. Kiti tyrėjai, turėdami 3D spausdintuvus, nesunkai galės replikuoti R2G2 savo laboratorijose.

Šiuo metu robotai besinaudojantys „gyvatiška“ judėsena, pagal savo gebėjimus, neprilygsta savo gyviesiems kolegoms. „Deja, bet mes vis dar neturime galimybės naudotis varikliais, kurie savo veikimu prilygtų natūraliems raumenims, kokie randamai gyvūnuose,“ – teigė Gupta. Šiuo metu R2G2 projektas yra limituotas ir iš tiesų atkartoti šiuos gamtos kūrinius dabar neįmanoma.

Gupta mano, jog robotikos inžinieriams verta žvelgti į gyvus padarus, ieškant įkvėpimo. „Tokie robotai kaip R2G2 lemia mokslo pažangą, nes jie paima naudingą gamtos savybę ir kaip galėdami geriau ją išnaudoja,“ – užbaigė profesorius.

Originalus straipsnis:

http://phys.org/news/2013-10-exaggerated-gait-limbless-r2g2-robot.html