Robotika.lt

Kai žmonių darbą dirbs robotai: utopija ar pragaras?

lrt.lt rugsėjo 26, 2016 Pramoniniai robotai Robotai ir žmonės Robotikos ateitis
KUKA

Ateis laikas, kai mašinos galės atlikti daugumą užduočių, kurias dabar vykdo žmonės. Tuomet iš tiesų turėtų tapti įmanomas pasaulis be darbo. Jei ne tik turtingieji galėtų laisvai naudotis robotais, galinga technologija išlaisvintų žmones nuo būtinybės dalyvauti rinkoje, kad turėtų ką valgyti, rašo Ryanas Aventas naujienų svetainėje „Guardian“.

Kuriant pasaulį be darbo ypač problemiška tai, kad būtinas socialines institucija reikia pradėti kurti gerokai iki tol, kai technologiškai žmonių darbas taps nebereikalingas.

Darbo rinkose šis klausimas sprendžiamas vieninteliu jose prieinamu būdu – darbuotojai, kuriems reikalingas darbas, neturi kito pasirinkimo kaip dirbti už apgailėtinai mažus atlyginimus. Įmonių vadovai tik gūžtelėja pečiais ir įdarbina žmones daryti darbus, kuriuos prireikus gali atlikti mašinos, pabrėžia apžvalgininkas.

Kad ir kaip ironiška, tačiau apie artėjančią technologinės gausos epochą mums skelbia menkai apmokamo ir mažo produktyvumo užimtumo augimas. Ir ši painiava padeda mums palaipsniui suvokti, kaip sudėtinga bus kurti pasaulį be darbo. Didžiausias ekonominės revoliucijos keliamas iššūkis yra ne tai, kaip rasti stebuklingas naujas technologijas, o kaip pertvarkyti visuomenę, kad technologijos būtų tinkamai panaudojamos, kartu užtikrinant, kad dauguma darbuotojų būtų patenkinti savo gyvenimu. Kol kas mums nesiseka to siekti.

Norint pasirengti tikrovei, kurioje nėra darbo, būtina aiškiai suvokti, koks vaidmuo visuomenėje tenka darbui, ir rasti, kuo jį būtų galima pakeisti. Visų pirma darbas padeda paskirstyti perkamąją galią, kad turėtume už ką nusipirkti duonos. Tolimoje ateityje, apskritai galėsime atsisakyti pinigų ir kainų, nes sparčiai augantis produktyvumas suteiks galimybę beveik už dyką aprūpinti žmones viskuo, ko reikia, prognozuoja R. Aventas.

Tačiau iki tol dar ilgokai darbo užmokestis žmonėms bus pagrindinis pinigų šaltinis, o kainos bus reikalingos, kad būtų galima paskirstyti prieigą prie paklausių prekių ir paslaugų. Tačiau, jei nebus platesnio masto socialinių pokyčių, tai atsisakius tradicinės darbo jėgos pajamos atiteks įmonių savininkams ir turtingieji dar labiau turtės.

Todėl norint sudaryti sąlygas žmonėms nedirbti, kartu nesukeliant socialinio kracho, reikės rasti kitų būdų, kaip paskirstityti pinigus tiems, kas nedirba. Vis didesnę gyventojų pajamų dalį galėtų sudaryti valstybės inicijuojamas pajamų perskirstymas, pavyzdžiui, užtikrinant garantuotas gyventojų pajamas arba tiesiogiai teikiant švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas ir skiriant būstą. Arba galbūt visiems naujagimiams būtų skiriamas tam tikras kapitalas.

Tokie sprendimai turi būti įgyvendinami politiniu lygmeniu. Tačiau čia ir prasideda komplikacijos. Viena problema yra ta, kad prireikia daug laiko, kad plataus masto socialinės pertvarkos būtų įgyvendintos ir atneštų apčiuopiamų rezultatų. Kita – kad pinigai už dyką nebūtinai yra tai, ko norėtų su dramatiškais pokyčiais susiduriantys gyventojai.

Ši problema atsispindi per šiuo metu vykstančias diskusijas. Valdžia turi įvairių galimybių didinti darbuotojų pajamas. Ji gali padidinti minimalų darbo užmokestį ar darbo užmokesčio subsidijas, įvesti garantuotų gyventojų pajamų sistemą arba imtis griežtesnio reguliavimo, kad apsaugotų atitinkamus sektorius ir priverstų įmones plačiau dalytis pelnu su darbuotojais.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau darbuotojai ir profesinės sąjungos turbūt mažiausiai domisi tokiomis politikos iniciatyvomis kaip garantuotų gyventojų pajamų sistema, kurias taikant nutraukiamas ryšys tarp atlygio ir darbo. Dėl to įgyvendinti mūsų svajonę gali būti sudėtinga; spartus minimalaus darbo užmokesčio augimas būtų naudingas daugeliui darbuotojų, tačiau tai taip pat skatintų kai kurias įmones atsisakyti pigios darbo jėgos, kurią jie iki tol pritraukdavo, o bedarbiai nebegalėtų rasti darbo ir nebeturėtų lėšų, kad išvengtų skurdo.

Darbuotojų pasirinkimą lengva suprasti. Darbas yra ne tik būdas paskirstyti perkamąją galią. Tai taip pat vienas iš svarbiausių tapatybės ir tikslo šaltinių žmonių gyvenime. Jei darbo vaidmuo visuomenėje sumažės, teks ieškoti, kaip kitaip užtikrinti tikslą ir tapatybę. Kai kurie žmonės sugebės tai atrasti patys ir užsiims mėgstama veikla, iš kurios negalėtų pragyventi, arba ims savanoriauti, lygiai taip, kaip dabar daugelis pensininkų randa kuo užsiimti. Tačiau kiti nežinos, ką daryti.

Todėl gali būti nuspręsta įpareigoti žmonės kaip nors prisidėti prie bendruomenės gyvenimo, kad galėtų gauti valstybės paramą. Tie, kas neturės darbo, pavyzdžiui, galbūt privalės dirbti visuomeninius darbus ar užsiimti kokia kita veikla. Kitas požiūris gali būti patrauklesnis. Tie, kurie vis dar turės darbą, galbūt bus mažiau nepatenkinti dėl dosnesnės gerovės valstybės finansavimo, jei manys, kad naudos gavėjai yra panašūs į juos, t. y. tautiečiai ar panašios kilmės žmonės, kurie nusipelno labdaros.

Reikia pastebėti, jog turtingame pasaulyje visuomenės nepasitenkinimas kyla ne dėl to, kad valstybė dosniai perskirsto turtą, o dėl to, kad jo dalis tenka atvykėliams – nuo lotynų amerikiečių iki lenkų ir pabėgėlių.

Nėra lengva kurti idealią tikrovę be darbo, kurioje turtas plačiai paskirstomas, žmonės iš esmės patenkinti savo gyvenimu, o santarvė užtikrinama ne atsisakant nepatogumų keliančių užsieniečių. Aršios diskusijos jau prasidėjo, ir pradinės derybos verčia susirūpinti. Galime būti tikri, kad po dviejų amžių būsime išsprendę viską kuo puikiausiai. Žinoma, tik su sąlyga, kad dabartinės kartos atstovai sugebės imtis tų skausmingų pirmųjų žingsnių ir tuo pačiu nesugriauti pasaulio.


lrt_lt_logo



Facebook komentarai


Komentarai (0)


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *