Robotika.lt

„Ex Machina“ – įtempta filosofijos paskaita apie dirbtinį intelektą kino teatre

15min.lt balandžio 26, 2015 Dirbtinis intelektas Robotai kine
ex-machina

Nuo Stanley Kubricko filmo „2001: Kosminė odisėja“, Steveno Spielbergo „Dirbtinio Intelekto“ iki Spike’o Jonze „Ji“  stebime vis iš naujo iškylančią tą pačią problemą: dirbtinio intelekto kovą prieš žmogų.

Šiais metais debiutuojantis režisierius Alexas Garlandas, labiau žinomas kaip filmų „Paplūdimys“, „28 dienos po…“, „Gęstanti saulė“ ir „Dredas“ scenaristas, pristato savo režisuotą debiutinį filmą „Ex Machina“, kuriam pats ir parašė scenarijų.

Tačiau nereikia į debiutuojantį režisierių žiūrėti kreivai. Štai kaip apie A.Garlandą atsiliepia filmo „Dredas“ režisierius Pete’as Travisas: „Garlardas yra fenomenalus fantastikos scenaristas, jis sugeba puikiai pateikti istoriją ir personažų dialogus. Jis buvo antrasis režisierius, kai dirbome kartu ir man jo metodai labai patiko. Jis puikiai tinka režisuoti tokio pobūdžio filmus.“

Filme pasakoja apie talentingą programuotoją Kalebą (aktorius Domhnallas Gleesonas), kuris laimėjęs konkursą gauna išskirtinę galimybę dirbti kartu su konkurso rengėju Nathanu (aktorius Oscaras Isaacas) – populiariausios paieškos sistemos kūrėju pasaulyje, suprogramavusiu ją vos 13 metų amžiaus.

Tačiau Kalebas, vykdamas į atokią, nuo likusios civilizacijos atskirtą vietovę, net nesitiki, kad IT genijus pasiūlys jam dalyvauti pirmajame jo kurto dirbtinio intelekto, vardu Ava (aktorė Alicia Vikander), testavime. Nathanas nori, kad Kalebas atliktų „Turingo testą“. Tai yra paskutinis ir sunkiausias testas, kurį turi įveikti Ava, norėdama įrodyti, kad niekuo nesiskiria nuo žmogaus.

Filmas atrodo neįtikėtinai paprastas. Juostoje matome vos kelias vietoves, nufilmuotas Norvegijoje ir Anglijoje, tris personažus ir vieną mįslingą istoriją, vedančią arba į žmogaus tobulėjimą, arba į pražūtį. Jau nuo atvykimo pas Nathaną, siekiančio paspartinti žmogaus evoliuciją ir laikančio save dievu, pradžios, Kalebui kyla daugybė klausimų, į kuriuos jie stengiasi atsakyti.

A.Garlandas puikiai išlaikė įtampą ir nežinią, viso filmo metu nepalieka jausmas, kad kažkas tuoj atsitiks, tik neaišku, kur ir kada.
Galbūt tam daugiausia įtakos turi mistinė, nepavojingai atrodanti Ava, kalbanti su Kalebu apie gyvenimą ir jo įdomybes, galbūt kiti niuansai. Filmas yra netikėtas filosofinis kratinys, sunku nuspręsti, kas yra kas ir kieno tikslai teisingiausi.

Vienas iš labiausiai traukiančių filmo elementų yra jo protingas ir įdomus dialogas, pavyzdžiui, Nathano filosofiniai teiginiai, supažindinantys jaunajį programuotoją su naujos krypties etika ir tolerancija dirbtinėms būtybėms.

Filme stipriai jaučiama tolerancijos gyvybei ir tos gyvybės kūrėjo sudievinimo įtampa. Kur prasideda riba, kai dirbtinis intelektas nebėra dirbtinis? Tokius klausimus kelia Kalebas ir Avos kūrėjas Nathanas, tačiau jie nepagalvoja, ar tokias problemas kelia Ava? Ar dirbtinis intelektas bus gailestingas žmogui, ar toleruos jį ir priims, koks jis yra?

S.Spielbergas savo filme „Dirbtinis Intelektas“ bandė atsakyti į klausimą: ar mašina gali mylėti? Spaikas Jonze filme „Ji“ klausė, ar žmogus gali mylėti mašiną, o mašina jį. Ši problema nepamiršta ir šiame filme, o Kalebas atsiduria šios problemos sūkuryje.

Jeigu dialogą laikysime vienu iš filmo prieskonių, tai pagrindinis patiekalas būtų aktorių vaidyba. O.Isaacas puikiai atliko nestereotipinio kompiuterių genijaus ir kartu grėsmingo, nenuspėjamo ir truputėlį nuo pasaulio atitolusio filosofo vaidmenį, kuriam išgerti vienam – tiesiog normalu.

Kalebą įamžinęs D.Gleesonas atliko daug jautresnį ir ramesnį vaidmenį – programuotojo, kuris visko išmoko pats ir dar tik pradeda suvokti painų žmogaus gyvenimą. Jis pradeda pažinti žmones iš savo pašnekovės Avos ir pasineria į meilės pinkles.

Nors Avos kūrėjas sudievinamas ir vaizduojamas situacijos valdovu, tačiau Ava ar ją įmažinusi nuostabi aktorė A.Vikander pavogė visą žiūrovų dėmesį. Tiesiog nuostabi ir pavydėtina vaidyba.

Režsierius puikiai atliko namų darbus rinkdamasis Avos aktorę. Subtilūs veido bruožai puikiai dera su inteligentišku, futuristiniu Avos kūnu, nudažytu mėlyna spalva. A.Vikander veido mimikos ir dialogo pauzės įtraukia žiūrovą klausytis.

Pagrindinis aktorės ginklas yra jos judėjimas. Režisierius, pamatęs aktorės potencialą ir patirtį, kadangi A. Vikander – buvusi šokėja, leido jai įamžinti Avos eiseną savaip. Kaip aktorė viename iš interviu teigė – eiseną ji įsivaizdavo taip, kaip turėtų judėti kiekvienas žmogus – tiesiog slysti per orą. Įsivaizduokime tokius judesius kartu su Avos futuristiniu mechanikos judėjimo garsu ir gausime nuostabų netolimos ateities dirbtinio intelekto vaizdą.

Apibendrinus, tai nuostabus nepriklausomas kinas, iš kurio tikiesi geriausio. Žiūrint filmą, nenorom prisimeni Frankenšteino istoriją ir žmogaus norą vaidinti dievą joje.

Filmas priverčia mąstyti ir suprasti galimas problemas, kurios iškils netolimoje ateityje. Tai pirmasis šių metų filmas su tokiu aštriu siužetu ir stipria žinute. A.Garlandas vertas apdovanojimo už puikią pradžią režisieriaus kėdėje.

Autorius: Lukas Liaukus


15min


Žymos:

Facebook komentarai


Komentarai (0)


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *