Robotika.lt

Ar robotas kada nors bus žmogaus draugu? (Video)

Robotika.lt rugpjūčio 14, 2013 Robotai pramogai
Garsiame Philip’o K. Dick’o romane „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ pasakojama apie netolimą ateitį, kur po baisios atominės katastrofos išnyksta beveik visi gyvūnai. Todėl žmonės, negalėdami susitaikyti su tokia netektimi, pradeda gamintis elektroninius jų pakaitalus.

Laimei, realiame gyvenime gyvūnams negresia išnykimas, tačiau ir technologijos nestovi vietoje. Yra sukurta nemažai naminių gyvūnų-robotų ir jų skaičius vis didėja. Tačiau, ar tikrai robotizuoti gyūnai, kad ir kaip jie mielai atrodytų, gali pakeisti tikruosius gyvūnėlius ir tapti mūsų draugais?

Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, ką reiškia gyvūno ir žmogaus draugystė? Žiūrint iš psichologinės pusės yra du prieraišumo tipai – giluminis ir semantinis. Giluminis tipas formuojasi ir vystosi iš pasąmonės: kūdikis nuo pat gimimo įsimena mamos balsą ir kvapą, ją atpažįsta, atskiria iš kitų suaugusiųjų. O semantinis tipas atsiranda sąmoningai. Bendraudamos gyvos būtybės gauna viena iš kitos informaciją, keičiasi emocijomis. Todėl semantiniam prieraišumui svarbus ne objektas, o prisirišimo kokybė, pavyzdžiui, šunys, kurie laikomi geriausiais žmogaus draugais. Jie nekalba, bet viską atsimena, reaguoja į žmogaus veiksmus ir niekada neišduoda. Taigi, žmogaus ir gyvūno draugystė – tai jų sąveikos rezultatas, pripildytas emocijomis.

Tai žinodami ir panaudodami šias žinias, robototechnikos specialistai kuria robotus, kurie išsiskiria ne tik aukštu intelektu, bet ir moka „jausti“. Džiaugsmas, liūdesys, nuostaba, baimė, jaudinimasis – įprasti ir suprantami žmogui jausmai. Tačiau visa tai perkelti į mikroschemas ir kompiuterines programas gana sudėtinga.

Vienas iš daugelio mokančių „jausti“ robotų atstovų yra japonų robotas-šuo Aibo. Jis vaikšto, žaidžia su kamuoliu, atlieka įvairias komandas. Tačiau svarbiausia – jis atrodo ir elgiasi kaip tikras šuo, kadangi pereina visas šuns augimo stadijas.

Nežiūrint į visas šias savybes, Aibo vis tik yra robotas. Jis mielas, bet ne daugiau.

Aibo

Tačiau pamačius Paro neįmanoma atitraukti nuo jo akių. Tai mažytis robotas-ruoniukas su didelėmis juodomis akimis, kurį sugalvojo japonų kompanija Aist. Paro sukurtas medicininiais tikslais: jame integruota gausybė daviklių, akyse įtaisytos kameros, kurios stebi paciento savijautą, o minkštas kailis suteikia malonumo jausmą ir padeda greičiau sveikti.

Dar vienas kompanijos Innvo Labs sukurtas robotas-augintinis vardu Pleo. Tai nedidukas dinozauras, kuris atlieka visas dinozaurams būdingas funkcijas: jis rėkia, judina uodegą ir sukinėja galvą. Be to, kaip ir Aibo, pereina visas augimo stadijas. Kiekvienam iš šių periodų priklauso keli elgesio modeliai: iš pradžių jam sunku vaikščioti, po to jis darosi vis smalsesnis, dar vėliau pradeda tyrinėti aplinką ir t.t. Robotas-dinozauras atrodo taip pat mielai kaip ir Paro. Tačiau visus jis paperka savo įdomia reakcija į prisilietimus – šalinasi šeimininko arba atvirkščiai, glaustosi aplink ranką.

Šie ir panašūs robotai kada nors ateityje tikrai galės pakeisti tikruosius gyvūnus. Juk dabar viskas taip paprasta, įsigijai mašiną, davei jai vardą ir metalo gabalas tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Tačiau robotizuotas gyvūnas užprogramuotas atlikti tik tam tikras funkcijas, kurios po kurio laiko nusibosta ir pasidaro nebeįdomios. O tikrieji gyvūnai, šuo ar katė, suteikia mums džiaugsmo kiekvieną dieną parodydami kažką naujo, linksmo, įdomaus. Tik bendraudamas su kitomis gyvomis būtybėmis žmogus gali dalintis visomis savo emocijomis ir atiduoti visą savo meilę.

Žinoma, yra žmonių kategorija, kuri dėl tam tikrų priežasčių negali rūpintis naminiais gyvūnais. Todėl jiems kuo puikiausiai tiktų robotizuoti gyvūnai: jų nereikia šerti, vesti į lauką ar maudyti, jie nesišeria ir neskleidžia blogo kvapo, neserga. Be to, katės ir šunys gyvena gerokai trumpiau nei žmonės, todėl nereikia išgyventi skausmingo išsiskyrimo. Robotai nemiršta.

Bet robotai genda ir po kurio laiko susidėvi. Jie brangūs ir ne visiems prieinami. Rūpintis mielu padarėliu yra mūsų prigimtis, kadangi tik taip mes mokomės atsakomybės ir švelnumo. Mirtis yra natūralus dalykas, nuo to niekas neapsaugotas. Mes išgyvename išsiskyrimo skausmą, kuris mus tik užgrūdina ir suteikia jėgų bei vilties gyventi toliau. Ir padėti mūsų mažiesiems keturkojams augti su meile bei gerumu.



Facebook komentarai


Komentarai (0)


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *